Vasarą, Marcelijus Martinaitis

Vasarą,
gulėdamas ant nugaros,
aš noriu išmokt dangiškumo,
kad paskui nebijočiau
būti ilgai tamsoje.

Man reikės susiriesti į kamuolį,
susigniaužti savy,
apsikabinti -
vien savo šilumą.

Žiemą
aš pavirstu vovere,
labai taupiai
gyvenu tik iš savo gyvybės
ir žinau,
kad žmonės
pavojingesni nei žvaigždės.

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.