Literatai

vėl pranyko pasaulis – pirma apieškojome žolę
tačiau ten be žiogų neatradę kas šaukia ir spindi
šratinukų šratais mes pradėjom eilutės medžioklę
šitiek daug negyvųjų – nors vieną mums teks atgaivinti

ir tada sugrumėjo ir Dzeusas tvojo į čerpes
ir išgriuvo stogai tik bažnyčios kyšojo neliestos
kažkas bėgo gatve ir kartojo „pavargęs pavargęs“
bet nebuvo kas girdi ausų neužteko tuos miestuos

kažkas grįžo namo spynose vario raktai suskambo
stačiakampėse staktose durys dar saugojo salę
ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo
apie žydinčius sodus ir kvailą bet gražią panelę

ji sėdėjo viena ir be abejo pynėsi plaukus
ir mėgino dainuoti kaip soduos akacijos žydi
ko ji laukė? kareivio? atrodo jau būtų sulaukus
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti

nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo
savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai
tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo
ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai

mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio
tegyvena su juo te jos akys kas vakarą drėksta
saulė kils raudona lyg žaizda iš sudilusio tvarsčio
vėlei baigsis pasaulis ir plėšysim užbaigtą tekstą

Kęstutis Navakas

Donaldas Kajokas:

ar mane sapnuosi? būtinai
ką į guolį kviesies? vis tą patį
pasenai karaliene mano pasenai
ar seniai?
ką tik



apie vienatvę
vienatvė graži
kol netampa
    šiek tiek
    gilėlesnė
už duobutę
pagalvėje



nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas

taip jau nutiko, kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė

- o kas toliau?
                     - ar neužtenka: rūkas,
naktis vienatvė ir arkliukas

Pačiai sau

Kai ateinantis
nebepažvelgs į akis,
o nueinantis neatsigręš.

Kai niekas nebelauks
nei svetur,
nei namie.

Kai nieks nepasiilgs,
nepasiges,
nepriekaištaus.

Kai pasijusi
vienui viena
atsigręžk į save.


Zita Mažeikaitė