Citata iš: "Čia aš varatarius"

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!

Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal.

(Pedro Lenz, vertė R. Kmita ir M. Roduner)

Kartais tik taip ir ne kitaip norisi žiūrėti.

José Saramago

Žodžiu, tai buvo tas pat, kaip šauti į tamsą ir tikėtis, kad palankus atsitiktinumas turės laiko kulkos kelyje pastatyti taikinį.


Pirmąkart gyvenime mirtis sužinojo, ką reiškia ant kelių laikyti šunį.


<...> grožis buvo toks neapibrėžtas, ypatingas, neapibūdinamas žodžiais, tarsi eilėraštis, kurio galutinė prasmė, jei tokia galima eilėraštyje, nuolat pabėga nuo vertėjo.

Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)