Citata iš: "Čia aš varatarius"

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!

Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal.

(Pedro Lenz, vertė R. Kmita ir M. Roduner)

Kartais tik taip ir ne kitaip norisi žiūrėti.

José Saramago

Žodžiu, tai buvo tas pat, kaip šauti į tamsą ir tikėtis, kad palankus atsitiktinumas turės laiko kulkos kelyje pastatyti taikinį.


Pirmąkart gyvenime mirtis sužinojo, ką reiškia ant kelių laikyti šunį.


<...> grožis buvo toks neapibrėžtas, ypatingas, neapibūdinamas žodžiais, tarsi eilėraštis, kurio galutinė prasmė, jei tokia galima eilėraštyje, nuolat pabėga nuo vertėjo.

Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)

Konspektavimo atradimai #2

Senų senovėj, dar vaiko dienose, kai buvau gudresnis, puikiausiai žinojau, kas yra laimė, kaip ji kvepia, kaip ji atrodo... Laimė - visai kaip kalėdinis atvirukas su baltu minkštais kąsniais krintančiu sniegu. Trobelė toli, langely šviesa geltona kaip medus, eglės lyg cukrum pabarstytos, o tu pats, geras bent tą vakarą kaip iš atvirukų, stovi prie lango naktiniais marškiniais, ir taip šilta ir jauku.

- Saulius Šaltenis

Grįžimo istorija.

Žiūrėjo keistai. Taip žiūrime į tuos, kuriuos matėme, tačiau pamiršome kur ir kada. Arba nematėme, tačiau pamatę norime prisiminti visą likusį gyvenimą.



Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau nei tu pats.

Subtilūs miestai.

Bergždžia būtų mėginti nustatyti, ar Zenobija priklauso laimingiems, ar nelaimingiems miestams. Miestus vertėtų skirstyti ne į šias, o į kitas dvi kategorijas: į tuos, kur, metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia savo pavidalą troškimams, ir tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinti.

Italo Calvino

Keliautojai.

Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: "Todėl, kad jie - turistai, o jūs - keliautojai."

Martynas Starkus, "Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"

Jis klajoja po pasaulį su kuprine ant pečių ir japonų poezijos tomeliu rankose, svajodamas apie tokį metą, kada žmonija liausis buvus daiktų vergė ir patirs tikrąjį žmogiškojo gyvenimo džiaugsmą. Jis nenori dirbti, nes darbas teikia žmogui privilegiją įsigyti visokio nereikalingo šlamšto: šaldytuvų, televizorių, vis naujų ir naujų markių automobilių, visokių kremų ir dažų, kurie po savaitės vis tiek metami į šiukšlyną. Ir visą gyvenimą žmonės velka šitą jungą - dirba tam, kad galėtų daugiau prisipirkti.


"Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių."
Jean-Louis Lefris de Kerouac "Kelyje"

Esminis.

Norėdamas nuveikti kažką esminio privalai pakeisti visą praeitį, perdirbti visą struktūrą. Niekas negali šiaip imti ir išnykti. Niekas negali šiaip imti ir atsirasti. Mes juk esame savo pačių praeities veiksnių suma - gerųjų lygiai taip pat, kaip ir blogųjų.

"Altorių šešėly"

Bene vienintelė man tikusi ir patikusi ištrauka iš šio kūrinio:

Norint būti linksmam žmonėse reikia turėti šalia savęs labai artimą draugą. Aš manau, kad tikras džiaugsmas, tikras linksmumas kyla tik tuomet, kai mes galime dalintis savo išgyvenimais su kitu. Gal tiksliau bus pasakius - ne dalintis, o jausti su juo išvidinį ryšį, bendrumą. O tai galima tik su labai artimu, sakysime, mylimu žmogum. Jeigu jo nėra, matydami aplink save džiaugsmą, mes jausimės be galo nuskriausti, nes niekur nesi toks vienišas ir apleistas kaip besilinksminančioj minioj. Dėl to ir man žmonėse, kurie linksminasi, dažniausiai liūdna.