ateinančiam paryžiui, jeigu jam tiks

tais pačiais batais, kur tau nelabai patiko
kai jau vienas kitą pamatėm, prieš pat sniegą
jau pavasarėja, ir aš paryžiuj
tarp peržiemojusių paukščių ir žmonių
 
visi čia ieškom kavos, sekmadienis,
pažįstamo kvapo, po tiek išgerto vyno,
tokio mūsų trisdešimtmečių nuovargio
nusėdusio rytų staigume, kai suloja už sienos šuneliai
po nevykusių ir gerų pokalbių, svetimom kalbom ir
paslaptingu noru taip sukioti rankas, lyg būtum užaugęs dalmatijoj
aš nemirusi dar šiemet ir neišvykusi
 
stoviu, kol groja akordeonu, ir žiūri man į akis
toks senas kažkieno tėvas


Julija Gulbinovič

Pačiai sau

Kai ateinantis
nebepažvelgs į akis,
o nueinantis neatsigręš.

Kai niekas nebelauks
nei svetur,
nei namie.

Kai nieks nepasiilgs,
nepasiges,
nepriekaištaus.

Kai pasijusi
vienui viena
atsigręžk į save.


Zita Mažeikaitė

Epigrama

girdžiu ką jūs tylite
kurie kalbate kalbate kalbate

žinau ko nereikia jums
kurie perkate perkate perkate

suprantu kaip sunku jums
kurie griebiate griebiate griebiate

betgi kaip gražiai susilankstote
ir įsidedate save

į vidinę švarko kišenę


2006,
Justinas Marcinkevičius