Donaldas Kajokas:

ar mane sapnuosi? būtinai
ką į guolį kviesies? vis tą patį
pasenai karaliene mano pasenai
ar seniai?
ką tik



apie vienatvę
vienatvė graži
kol netampa
    šiek tiek
    gilėlesnė
už duobutę
pagalvėje



nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas

taip jau nutiko, kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė

- o kas toliau?
                     - ar neužtenka: rūkas,
naktis vienatvė ir arkliukas

Subtilūs miestai.

Bergždžia būtų mėginti nustatyti, ar Zenobija priklauso laimingiems, ar nelaimingiems miestams. Miestus vertėtų skirstyti ne į šias, o į kitas dvi kategorijas: į tuos, kur, metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia savo pavidalą troškimams, ir tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinti.

Italo Calvino

ateinančiam paryžiui, jeigu jam tiks

tais pačiais batais, kur tau nelabai patiko
kai jau vienas kitą pamatėm, prieš pat sniegą
jau pavasarėja, ir aš paryžiuj
tarp peržiemojusių paukščių ir žmonių
 
visi čia ieškom kavos, sekmadienis,
pažįstamo kvapo, po tiek išgerto vyno,
tokio mūsų trisdešimtmečių nuovargio
nusėdusio rytų staigume, kai suloja už sienos šuneliai
po nevykusių ir gerų pokalbių, svetimom kalbom ir
paslaptingu noru taip sukioti rankas, lyg būtum užaugęs dalmatijoj
aš nemirusi dar šiemet ir neišvykusi
 
stoviu, kol groja akordeonu, ir žiūri man į akis
toks senas kažkieno tėvas


Julija Gulbinovič