noriu vasaros. (kaip eilėraštis vadinasi, nežinau, o ir nerūpi)

      va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
      sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
      mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti
      kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal
      mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
      ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
      ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
      (aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)


Aidas Marčėnas

tavo kambarys. išėjimas

už durų vėl tai kas dar vakar nutrūko ir baigės

sniegai įsisnigę lietus konvertuotas į ledą

baruos bąla vynas ir viešbučius nešasi sraigės

pro žingsnį sukarpančią klaikią klevų kolonadą

tik juodas žmogus lipa stogu į kamino dūmus

primindamas Hoffmaną Uhlandą Poe bei Novalį

ir vaikiškos nuotraukos žvelgia lig šiol iš veidų mūs

tačiau kaip ir šis kambarys jų išsaugot negali

žinau iš to kambario nuolat reikės man išeiti

kažkas ten ir vėlei man bus užgyvenęs tik parą

po to pro duris - tartum balsas pargrįžtų į raidę

kur juodas žmogus lips iš knygos į kamino garą

girdėjau yra kambarių dedamų mums į kelią -

lyg sraigės jų viešbučius ar vandenynai jų žuvį

taip neščiaus tave ir pasukus į mano gatvelę

tu būtum kartu tačiau džiaugčiausi jog neįžiūri

tavęs nuo stogų iš langų neišskaito iš lūpų

kažkas kam neskirta kas vogtų mus vieną iš kito

taip liktume dviese prie savo skirtingų staliukų

ir niekas nekiltų many nes juk niekas nekrito

-- Kęstutis Navakas, @žaidimas gražiais paviršiais

Konspektavimo atradimai #2

Senų senovėj, dar vaiko dienose, kai buvau gudresnis, puikiausiai žinojau, kas yra laimė, kaip ji kvepia, kaip ji atrodo... Laimė - visai kaip kalėdinis atvirukas su baltu minkštais kąsniais krintančiu sniegu. Trobelė toli, langely šviesa geltona kaip medus, eglės lyg cukrum pabarstytos, o tu pats, geras bent tą vakarą kaip iš atvirukų, stovi prie lango naktiniais marškiniais, ir taip šilta ir jauku.

- Saulius Šaltenis