lietuviškos poezijos

paklausa

aš truputį pavargau skaityti
apie mergaites. apie jų kasas
ar šypsenas, apie tai, kaip jos stovi
suknelėmis glostančios vėją, sijonais
ir kasomis rišančios upių mazgus.

truputį pavargau skaityti mergaičių
akis, mėlynas it širvio paukštė
arba kokias kitokias – povo žalsvumo.
pavargau ir tiek. tai gal tiesiog
duokit man berniukų.

jeigu galima – jaunesnių.

žadintuvai

kai miegu
kartais tu netyčia man paskambini
rytais neužrakinusi telefono klaviatūros.

lovoj klausausi kaip važiuoji troleibusu
į akademiją. kita pamėnkalnio stotelė

girdžiu grąžaisi rankas atsidūsti
tartum pro langą pamačiusi tokį sulytą
mane tokį negirdimą:

klausau

- Nojus Saulytis



-------------------------------
* * *
à la Jacques Prevet
* * *
jeigu būčiau katė atpažinčiau
tavo žingsnius dar laiptinėje
nušokčiau nuo palangės žaibo
greitumu priartėčiau prie lauko
durų bet… paskutiniai žingsniai
būtų kiek įmanoma lėtesni
nemanyk kad labai tavęs laukiau
jeigu būčiau katė įsitaisyčiau
virtuvėje ant palangės ir stebėčiau
kaip gamini vakarienę ne viskas
ten valgoma bet žmonės netobuli
jei būčiau katė susirangyčiau
ant kelių kai žiūri televizorių
arba klausaisi muzikos tada
norom nenorom glostytum mane
murkčiau į tavo širdies taktą
bei muzikos ritmą jei būčiau katė
liūdėčiau jeigu ilgai negrįžtum
stingdančiais gruodžio vakarais
nes ir mes katės privengiam speigo
vienatvės žiemos jei būčiau katė
vieną rytą pabėgčiau kai sninga
greitai nelieka jokių orientyrų
vėjas išpusto kvapus užžeria
pėdsakus tyčia nerasčiau kelio
sugrįžti nors kartais galbūt to
norėsiu labiausiai už viską
bet dabar tūnau pasislėpus ir
klausaus kaip šauki mane vadini
švelniausiais vardais matau kaip
ilgai ir kantriai ieškai nė už ką
neišsiduosiu nes kas daugiau
manęs taip ilgėsis

- Elena Karnauskaitė

Keliautojai.

Chodžos Nasredino skulptūros pavėsyje paklausiau mūsų išlydėti susirinkusių Šuchrato brolių ir draugų, kodėl jie mus taip svetingai priima be jokių papildomų mokesčių, o štai šalia maitinamos turistų grupės sąskaitas apmoka sąžiningai. Mums atsakė paprastai: "Todėl, kad jie - turistai, o jūs - keliautojai."

Martynas Starkus, "Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"

Jis klajoja po pasaulį su kuprine ant pečių ir japonų poezijos tomeliu rankose, svajodamas apie tokį metą, kada žmonija liausis buvus daiktų vergė ir patirs tikrąjį žmogiškojo gyvenimo džiaugsmą. Jis nenori dirbti, nes darbas teikia žmogui privilegiją įsigyti visokio nereikalingo šlamšto: šaldytuvų, televizorių, vis naujų ir naujų markių automobilių, visokių kremų ir dažų, kurie po savaitės vis tiek metami į šiukšlyną. Ir visą gyvenimą žmonės velka šitą jungą - dirba tam, kad galėtų daugiau prisipirkti.


"Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių."
Jean-Louis Lefris de Kerouac "Kelyje"