už durų vėl tai kas dar vakar nutrūko ir baigės
sniegai įsisnigę lietus konvertuotas į ledą
baruos bąla vynas ir viešbučius nešasi sraigės
pro žingsnį sukarpančią klaikią klevų kolonadą
tik juodas žmogus lipa stogu į kamino dūmus
primindamas Hoffmaną Uhlandą Poe bei Novalį
ir vaikiškos nuotraukos žvelgia lig šiol iš veidų mūs
tačiau kaip ir šis kambarys jų išsaugot negali
žinau iš to kambario nuolat reikės man išeiti
kažkas ten ir vėlei man bus užgyvenęs tik parą
po to pro duris - tartum balsas pargrįžtų į raidę
kur juodas žmogus lips iš knygos į kamino garą
girdėjau yra kambarių dedamų mums į kelią -
lyg sraigės jų viešbučius ar vandenynai jų žuvį
taip neščiaus tave ir pasukus į mano gatvelę
tu būtum kartu tačiau džiaugčiausi jog neįžiūri
tavęs nuo stogų iš langų neišskaito iš lūpų
kažkas kam neskirta kas vogtų mus vieną iš kito
taip liktume dviese prie savo skirtingų staliukų
ir niekas nekiltų many nes juk niekas nekrito
-- Kęstutis Navakas, @žaidimas gražiais paviršiais
