Žvyruoto vieškelio eilės.

Žaibai senieji,
Sulėkit obelin laukinėn
Virš manęs.

Pragydęs vienas būsiu -
Kuždesys, vedąs
Nuo užkeiktos akivarų klastos.

Kai laimi geras šauksmas.

Čia vėtra, obelie praeinanti, nesveikink
Sušiauštos žolės;
Joje miegosiu šiąnakt.

Bet upių bėgsmas skaidrina lapus,
Ir virsta samanom nelygios mintys
Lyg į miegą.

Vėlus žmogau,
Giliuosius vandenis sapnuoki
Aušrai.


---
Antanas Kalanavičius, 1969