Netikėjimas, A. Mackus

A. Mackus

NETIKĖJIMAS

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

Katedra.

Staiga, stovėdamas centrinėje navoje, suvokiu labai svarbų dalyką: katedra - tai aš, tai kiekvienas iš mūsų. Mes augame, keičiasi mūsų būdas, pamatome savo silpnybes, kurias būtina nugalėti, ne visada pasirenkame geriausią sprendimą, bet vis tiek einame pirmyn stengdamiesi nepalūžti, elgtis teisingai, kad pagerbtume ne tas sienas, ne duris ar vitražus, o ten, viduje, esančią tuščią erdvę, kur garbiname ir dieviname visa, kas mums svarbu ir brangu.

Laimingumas.

- Man regis, visi nelaimingi. Žmonės nuolatos užsiėmę: dirba viršvalandžius, prižiūri vaikus, vyrą, siekia karjeros, diplomo, galvoja, ką darys rytoj, ką dar reikia įsigyti, ko jiems trūksta, kad nesijaustų nevisaverčiai ir t.t. Galų gale tik nedaugelis man yra prisipažinę: "Aš nelaimingas". Dauguma sako: "Gyvenu nuostabiai, man pavyko gauti visko, ko troškau." Tuomet aš jų klausiu: "Kas padaro tave laimingą?" Atsakymas: "Turiu viską, apie ką žmogus gali svajoti: šeimą, namus, darbą, sveikatą." Aš vėl klausiu: "Ar kada nors pagalvojai, ar tai viskas, ko gali norėti iš gyvenimo?" Atsakymas: "Taip, tai viskas, ko galima trokšti." O aš nenusileidžiu: "Vadinasi, gyvenimo prasmė yra darbas, šeima, vaikai, kurie užaugę tave paliks, žmona ar vyras, kurie laikui bėgant elgsis labiau kaip draugai nei tikri įsimylėjėliai. Darbas kada nors baigsis. Ką darysi, kai taip atsitiks?" Atsakymo nėra. Jie pakeičia pokalbio temą.
O iš tiesų jų atsakymas turėtų būti toks: "Kai mano vaikai užaugs, kai mane su vyru ar žmona sies labiau draugystė nei aistringa meilė, kai išeisiu į pensiją, turėsiu ganėtinai laisvo laiko įgyvendinti savo svajonę - keliauti."