Katedra.

Staiga, stovėdamas centrinėje navoje, suvokiu labai svarbų dalyką: katedra - tai aš, tai kiekvienas iš mūsų. Mes augame, keičiasi mūsų būdas, pamatome savo silpnybes, kurias būtina nugalėti, ne visada pasirenkame geriausią sprendimą, bet vis tiek einame pirmyn stengdamiesi nepalūžti, elgtis teisingai, kad pagerbtume ne tas sienas, ne duris ar vitražus, o ten, viduje, esančią tuščią erdvę, kur garbiname ir dieviname visa, kas mums svarbu ir brangu.

Laimingumas.

- Man regis, visi nelaimingi. Žmonės nuolatos užsiėmę: dirba viršvalandžius, prižiūri vaikus, vyrą, siekia karjeros, diplomo, galvoja, ką darys rytoj, ką dar reikia įsigyti, ko jiems trūksta, kad nesijaustų nevisaverčiai ir t.t. Galų gale tik nedaugelis man yra prisipažinę: "Aš nelaimingas". Dauguma sako: "Gyvenu nuostabiai, man pavyko gauti visko, ko troškau." Tuomet aš jų klausiu: "Kas padaro tave laimingą?" Atsakymas: "Turiu viską, apie ką žmogus gali svajoti: šeimą, namus, darbą, sveikatą." Aš vėl klausiu: "Ar kada nors pagalvojai, ar tai viskas, ko gali norėti iš gyvenimo?" Atsakymas: "Taip, tai viskas, ko galima trokšti." O aš nenusileidžiu: "Vadinasi, gyvenimo prasmė yra darbas, šeima, vaikai, kurie užaugę tave paliks, žmona ar vyras, kurie laikui bėgant elgsis labiau kaip draugai nei tikri įsimylėjėliai. Darbas kada nors baigsis. Ką darysi, kai taip atsitiks?" Atsakymo nėra. Jie pakeičia pokalbio temą.
O iš tiesų jų atsakymas turėtų būti toks: "Kai mano vaikai užaugs, kai mane su vyru ar žmona sies labiau draugystė nei aistringa meilė, kai išeisiu į pensiją, turėsiu ganėtinai laisvo laiko įgyvendinti savo svajonę - keliauti."

Laisvė.

Kovodamas girdėjau žmones kalbant apie laisvę, ir kuo smarkiau jie gynė teisę į laisvę, tuo aiškiau buvo matyti, kaip jie vergauja savo tėvų norams, santuokai, pasižadėję būti vienas su kitu "iki gyvenimo pabaigos", svarstyklėms, režimams, nebaigtiems projektams, meilei, kuriai neįstengia pasakyti "baigta" arba "gana", savaitgaliams, kai būna priversti valgyti su nepageidaujamais žmonėmis. Prabangos, prabangos įvaizdžio, prabangos įvaizdžio įvaizdžio vergai. Vergai gyvenimo, kurio patys nesirinko, tačiau kurį ryžosi gyventi, nes kažkam pavyko įtikinti, kad jiems tai naudinga. Taip ir leidžia vienodas savo dienas ir naktis, kur nuotykis - tik žodis, parašytas knygoje, ar vaizdas amžinai įjungto televizoriaus ekrane, o atsivėrus kurioms nors durims visuomet sako: "Man neįdomu, nenoriu."
Kaip gali žinoti, nori ar ne, jei niekuomet nebandė? Tačiau beviltiška klausti, mat jie iš tikrųjų bijo bet kokio pokyčio, galinčio sudrebinti įprastą jų pasaulį.
Inspektorius sako, kad aš laisvas. Laisvas esu ir dabar ir laisvas buvau kalėjime, nes man laisvė kol kas brangiausias dalykas pasaulyje. Be abejo, dėl to teko gerti vyną, kuris man nepatiko, daryti tai, ko nederėjo daryti ir ko gyvenime nebekartosiu, patirti kūno ir sielos žaizdų, įskaudinti žmones, kurių vėliau atsiprašiau supratęs, kad galiu daryti viską, bet negaliu versti kito žmogaus gyventi mano beprotyste, mano troškimais. Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog laisvės kaina didelė, tokia didelė kaip vergovės; vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras.