Laisvė.

Kovodamas girdėjau žmones kalbant apie laisvę, ir kuo smarkiau jie gynė teisę į laisvę, tuo aiškiau buvo matyti, kaip jie vergauja savo tėvų norams, santuokai, pasižadėję būti vienas su kitu "iki gyvenimo pabaigos", svarstyklėms, režimams, nebaigtiems projektams, meilei, kuriai neįstengia pasakyti "baigta" arba "gana", savaitgaliams, kai būna priversti valgyti su nepageidaujamais žmonėmis. Prabangos, prabangos įvaizdžio, prabangos įvaizdžio įvaizdžio vergai. Vergai gyvenimo, kurio patys nesirinko, tačiau kurį ryžosi gyventi, nes kažkam pavyko įtikinti, kad jiems tai naudinga. Taip ir leidžia vienodas savo dienas ir naktis, kur nuotykis - tik žodis, parašytas knygoje, ar vaizdas amžinai įjungto televizoriaus ekrane, o atsivėrus kurioms nors durims visuomet sako: "Man neįdomu, nenoriu."
Kaip gali žinoti, nori ar ne, jei niekuomet nebandė? Tačiau beviltiška klausti, mat jie iš tikrųjų bijo bet kokio pokyčio, galinčio sudrebinti įprastą jų pasaulį.
Inspektorius sako, kad aš laisvas. Laisvas esu ir dabar ir laisvas buvau kalėjime, nes man laisvė kol kas brangiausias dalykas pasaulyje. Be abejo, dėl to teko gerti vyną, kuris man nepatiko, daryti tai, ko nederėjo daryti ir ko gyvenime nebekartosiu, patirti kūno ir sielos žaizdų, įskaudinti žmones, kurių vėliau atsiprašiau supratęs, kad galiu daryti viską, bet negaliu versti kito žmogaus gyventi mano beprotyste, mano troškimais. Nesigailiu kančios akimirkų, nešioju savo randus lyg medalius, žinau, jog laisvės kaina didelė, tokia didelė kaip vergovės; vienintelis skirtumas, kad už ją moki su malonumu, su šypsena, net kai ta šypsena pro ašaras.