José Saramago

Žodžiu, tai buvo tas pat, kaip šauti į tamsą ir tikėtis, kad palankus atsitiktinumas turės laiko kulkos kelyje pastatyti taikinį.


Pirmąkart gyvenime mirtis sužinojo, ką reiškia ant kelių laikyti šunį.


<...> grožis buvo toks neapibrėžtas, ypatingas, neapibūdinamas žodžiais, tarsi eilėraštis, kurio galutinė prasmė, jei tokia galima eilėraštyje, nuolat pabėga nuo vertėjo.

Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)

Kamanė.lt viešina:

Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo -
Lauke tokia tamsa, kad galima apakti,
Bet mano burnoje atgyjantis skiemuo
Palaimins ir pralenks ilgiausią metų naktį.
Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma,
Lediniai ežerai, neperregimos pūgos,
Užuolaida, kurią matai užmigdama,
Ir tamsūs traukiniai tarp Daugpilio ir Lugos.

Virtuvėje - vėsi nusekusi versmė
Ir keletas kėdžių tarytum retas miškas
Aš irgi užmiegu ir šių namų prasmė -
Tik pašto ženklas ir telefono diskas.
Aš irgi užmiegu ir, rodosi, keliu
Plastmasę, ir žinau, kad pavojinga delsti,
Nes, likęs su tavim, nubusdamas galiu
Anapus skaitmenų surasti savo balsą.

Tomas Venclova