Omaras Chajamas, "Rubajatai"

12
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskaitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.
* * *
14
Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,
O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.
Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai.
* * *
22
Kam antakius raukai, kam graužiesi, kenti?
Čia nieko nepasieks paniurę ir pikti.
Priimki tai, kas bus - išminčiui taip geriausia -
Ir man, ir tau keliai ne mūsų nubrėžti.
* * *
50
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.
* * *
68
Tariau: "Nuo šiol daugiau aš vyno nebegersiu
Ir vynmedžių krauju savęs maitint neversiu".
Bet proto balsas vėl paklausė: "Tu rimtai?"
Ir vėl aš atsakiau: "Ai, ne! Juk neištversiu".
* * *
75
Jei tu atspėtum šio gyvenimo slaptis,
Gal savo veidą tau praskleistų ir mirtis.
Bet jeigu net šiame pasauly nuolat klysti,
Tai kaip gi aname sugaudysi mintis?
* * *