le français, c'est pas bête

Ma caméra, j'en ai fait un être vivant, un cerveau et, ce qui est encore mieux, j'ai essayé d'en faire un coeur.
 - Abel Gance


Je suis un voyageur
que le langage invente
je ne demande rien
je cherche le désir
quelque part en moi-même
au plus loin des frontières
dans des rues aux distances
imaginées du brume.
 - Claude Beausoleil

Mark Twain

Mark'as Twain'as kažkada rašė, o gal kada ir buvo pasakęs, kad:


Sing like no one’s listening, love like you’ve never been hurt, dance like nobody’s watching, and live like its heaven on earth.


Paskui dar sakė:


Twenty years from now you will be more disappointed by the things that you didn’t do than by the ones you did do. So throw off the bowlines. Sail away from the safe harbor. Catch the trade winds in your sails. Explore. Dream. Discover.

Literatai

vėl pranyko pasaulis – pirma apieškojome žolę
tačiau ten be žiogų neatradę kas šaukia ir spindi
šratinukų šratais mes pradėjom eilutės medžioklę
šitiek daug negyvųjų – nors vieną mums teks atgaivinti

ir tada sugrumėjo ir Dzeusas tvojo į čerpes
ir išgriuvo stogai tik bažnyčios kyšojo neliestos
kažkas bėgo gatve ir kartojo „pavargęs pavargęs“
bet nebuvo kas girdi ausų neužteko tuos miestuos

kažkas grįžo namo spynose vario raktai suskambo
stačiakampėse staktose durys dar saugojo salę
ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo
apie žydinčius sodus ir kvailą bet gražią panelę

ji sėdėjo viena ir be abejo pynėsi plaukus
ir mėgino dainuoti kaip soduos akacijos žydi
ko ji laukė? kareivio? atrodo jau būtų sulaukus
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti

nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo
savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai
tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo
ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai

mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio
tegyvena su juo te jos akys kas vakarą drėksta
saulė kils raudona lyg žaizda iš sudilusio tvarsčio
vėlei baigsis pasaulis ir plėšysim užbaigtą tekstą

Kęstutis Navakas

Grįžimo istorija.

Žiūrėjo keistai. Taip žiūrime į tuos, kuriuos matėme, tačiau pamiršome kur ir kada. Arba nematėme, tačiau pamatę norime prisiminti visą likusį gyvenimą.



Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau nei tu pats.

Donaldas Kajokas:

ar mane sapnuosi? būtinai
ką į guolį kviesies? vis tą patį
pasenai karaliene mano pasenai
ar seniai?
ką tik



apie vienatvę
vienatvė graži
kol netampa
    šiek tiek
    gilėlesnė
už duobutę
pagalvėje



nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas

taip jau nutiko, kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė

- o kas toliau?
                     - ar neužtenka: rūkas,
naktis vienatvė ir arkliukas

Subtilūs miestai.

Bergždžia būtų mėginti nustatyti, ar Zenobija priklauso laimingiems, ar nelaimingiems miestams. Miestus vertėtų skirstyti ne į šias, o į kitas dvi kategorijas: į tuos, kur, metams bėgant ir viskam keičiantis, vis dar suteikia savo pavidalą troškimams, ir tuos, kuriuose troškimams arba pavyksta sunaikinti miestą, arba jie patys būna jo sunaikinti.

Italo Calvino

ateinančiam paryžiui, jeigu jam tiks

tais pačiais batais, kur tau nelabai patiko
kai jau vienas kitą pamatėm, prieš pat sniegą
jau pavasarėja, ir aš paryžiuj
tarp peržiemojusių paukščių ir žmonių
 
visi čia ieškom kavos, sekmadienis,
pažįstamo kvapo, po tiek išgerto vyno,
tokio mūsų trisdešimtmečių nuovargio
nusėdusio rytų staigume, kai suloja už sienos šuneliai
po nevykusių ir gerų pokalbių, svetimom kalbom ir
paslaptingu noru taip sukioti rankas, lyg būtum užaugęs dalmatijoj
aš nemirusi dar šiemet ir neišvykusi
 
stoviu, kol groja akordeonu, ir žiūri man į akis
toks senas kažkieno tėvas


Julija Gulbinovič

Pačiai sau

Kai ateinantis
nebepažvelgs į akis,
o nueinantis neatsigręš.

Kai niekas nebelauks
nei svetur,
nei namie.

Kai nieks nepasiilgs,
nepasiges,
nepriekaištaus.

Kai pasijusi
vienui viena
atsigręžk į save.


Zita Mažeikaitė

Epigrama

girdžiu ką jūs tylite
kurie kalbate kalbate kalbate

žinau ko nereikia jums
kurie perkate perkate perkate

suprantu kaip sunku jums
kurie griebiate griebiate griebiate

betgi kaip gražiai susilankstote
ir įsidedate save

į vidinę švarko kišenę


2006,
Justinas Marcinkevičius