Jis klajoja po pasaulį su kuprine ant pečių ir japonų poezijos tomeliu rankose, svajodamas apie tokį metą, kada žmonija liausis buvus daiktų vergė ir patirs tikrąjį žmogiškojo gyvenimo džiaugsmą. Jis nenori dirbti, nes darbas teikia žmogui privilegiją įsigyti visokio nereikalingo šlamšto: šaldytuvų, televizorių, vis naujų ir naujų markių automobilių, visokių kremų ir dažų, kurie po savaitės vis tiek metami į šiukšlyną. Ir visą gyvenimą žmonės velka šitą jungą - dirba tam, kad galėtų daugiau prisipirkti.


"Mane domina tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių."
Jean-Louis Lefris de Kerouac "Kelyje"