Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)