Vasarą, Marcelijus Martinaitis

Vasarą,
gulėdamas ant nugaros,
aš noriu išmokt dangiškumo,
kad paskui nebijočiau
būti ilgai tamsoje.

Man reikės susiriesti į kamuolį,
susigniaužti savy,
apsikabinti -
vien savo šilumą.

Žiemą
aš pavirstu vovere,
labai taupiai
gyvenu tik iš savo gyvybės
ir žinau,
kad žmonės
pavojingesni nei žvaigždės.

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.

Rudenį, Marcelijus Martinaitis

Rudenį
mano siela
toli nuo manęs -
manęs neatsimena.
Baili
ji slapstos nuo medžio -
prie medžio.

Mano siela -
beraštė.
Manęs ji neperskaito.
Mano raidės
pro tarppirščius byra -
kaip smėlis.
Lig žemės
vaikystės ilgais marškiniais, -
verkdama,
ji nesupranta,
kad verkia.