skip to main | skip to sidebar

Pasirenkamasis.

antradienis, lapkričio 7

Rudenį, Marcelijus Martinaitis

Rudenį
mano siela
toli nuo manęs -
manęs neatsimena.
Baili
ji slapstos nuo medžio -
prie medžio.

Mano siela -
beraštė.
Manęs ji neperskaito.
Mano raidės
pro tarppirščius byra -
kaip smėlis.
Lig žemės
vaikystės ilgais marškiniais, -
verkdama,
ji nesupranta,
kad verkia.
šitokiu metu: 21:55
žymės: poezija

0 komentarai:

Rašyti komentarą

Naujesnis pranešimas Senesnis pranešimas Pradinis puslapis
Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)
Ir žiūri, ir džiaugias - vai, kaip negražu..

Archyvs :)

  • ►  2015 (1)
    • ►  gruodžio (1)
  • ►  2014 (4)
    • ►  balandžio (2)
    • ►  kovo (1)
    • ►  sausio (1)
  • ►  2013 (4)
    • ►  gruodžio (1)
    • ►  sausio (3)
  • ►  2012 (8)
    • ►  gruodžio (1)
    • ►  lapkričio (2)
    • ►  spalio (1)
    • ►  rugpjūčio (1)
    • ►  birželio (1)
    • ►  gegužės (1)
    • ►  kovo (1)
  • ►  2011 (9)
    • ►  spalio (1)
    • ►  gegužės (1)
    • ►  balandžio (1)
    • ►  kovo (2)
    • ►  vasario (2)
    • ►  sausio (2)
  • ►  2010 (2)
    • ►  lapkričio (1)
    • ►  kovo (1)
  • ►  2009 (4)
    • ►  rugpjūčio (1)
    • ►  birželio (1)
    • ►  sausio (2)
  • ►  2007 (3)
    • ►  liepos (1)
    • ►  vasario (1)
    • ►  sausio (1)
  • ▼  2006 (8)
    • ►  gruodžio (3)
    • ▼  lapkričio (2)
      • Vasarą, Marcelijus Martinaitis
      • Rudenį, Marcelijus Martinaitis
    • ►  spalio (3)

Mi estas:

Mano nuotrauka
Rodyti visą mano profilį
 
Vadinti pavojingais tinka, tik nepatariu.