Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)

Kamanė.lt viešina:

Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo -
Lauke tokia tamsa, kad galima apakti,
Bet mano burnoje atgyjantis skiemuo
Palaimins ir pralenks ilgiausią metų naktį.
Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma,
Lediniai ežerai, neperregimos pūgos,
Užuolaida, kurią matai užmigdama,
Ir tamsūs traukiniai tarp Daugpilio ir Lugos.

Virtuvėje - vėsi nusekusi versmė
Ir keletas kėdžių tarytum retas miškas
Aš irgi užmiegu ir šių namų prasmė -
Tik pašto ženklas ir telefono diskas.
Aš irgi užmiegu ir, rodosi, keliu
Plastmasę, ir žinau, kad pavojinga delsti,
Nes, likęs su tavim, nubusdamas galiu
Anapus skaitmenų surasti savo balsą.

Tomas Venclova

žuvų epiloge

tik šitaip čežant šilkui prisiliesi
prie to ko troškai paslapčia  o kartą
manei jau turinti tuomet išlijo lietūs
ir tavo lūpos jau rakino vardą:

- o broli jei tai išprotėjimas
man gaila tų kurie neišprotės
o jei tai lėtas atsargus mirties artėjimas
man gaila tų kuriems toli iki mirties

trys atminties kompozicijos, 1
Donaldas Kajokas

---

Kažkas nematomas, didelis
amžinas ten, platybėse,
švytėdamas prasilenkia su gyvenimu.

Ledonešis,
Marcelijus Martinaitis

noriu vasaros. (kaip eilėraštis vadinasi, nežinau, o ir nerūpi)

      va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
      sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
      mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti
      kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal
      mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
      ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
      ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
      (aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)


Aidas Marčėnas