Katinas tuščiam bute

Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.
Nes ką gi katinui beveikti
tuščiam bute.
Keberiotis ant sienų.
Trainiotis tarp baldų.
Lyg niekas nepasikeitė,
o vis dėlto sukeista.
Lyg niekas nekrutinta,
o vis dėlto pastūmėta.
Ir vakarais jau nebedega lempa.

Ant laiptų girdėti žingsniai,
bet nebe tie.
Ranka, padėjus žuvį ant lėkštutės,
irgi ne ta, kuri buvo.

Kažkas čia neprasideda
įprastiniu laiku.
Kažkas čia nebevyksta
kaip turėtų vykti.
Kažkas čia buvo ir buvo,
o paskui staiga pradingo,
ir atkakliai jo nebėra.

Dirstelėta į kiekvieną spintą.
Perbėgtos lentynos.
Palįsta po kilimo ir patikrinta.
Net pažeidus draudimą
išmėtyti popieriai.
Ką gi dabar bedaryti.
Snausti ir laukti.

Tegu jisai tik sugrįžta,
tegu pasirodo.
Iškart sužinos,
kad negalima šitaip su katinu.
Jo link bus einama,
tarsi visai nesinorėtų,
pamažėliais,
labai įsižeidusiom letenom.
Ir pradžioje jokių miauksėjimų nei šuolių.


[W. Szymborska]

Citata iš: "Čia aš varatarius"

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!

Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal.

(Pedro Lenz, vertė R. Kmita ir M. Roduner)

Kartais tik taip ir ne kitaip norisi žiūrėti.

José Saramago

Žodžiu, tai buvo tas pat, kaip šauti į tamsą ir tikėtis, kad palankus atsitiktinumas turės laiko kulkos kelyje pastatyti taikinį.


Pirmąkart gyvenime mirtis sužinojo, ką reiškia ant kelių laikyti šunį.


<...> grožis buvo toks neapibrėžtas, ypatingas, neapibūdinamas žodžiais, tarsi eilėraštis, kurio galutinė prasmė, jei tokia galima eilėraštyje, nuolat pabėga nuo vertėjo.