tavo kambarys. išėjimas

už durų vėl tai kas dar vakar nutrūko ir baigės

sniegai įsisnigę lietus konvertuotas į ledą

baruos bąla vynas ir viešbučius nešasi sraigės

pro žingsnį sukarpančią klaikią klevų kolonadą

tik juodas žmogus lipa stogu į kamino dūmus

primindamas Hoffmaną Uhlandą Poe bei Novalį

ir vaikiškos nuotraukos žvelgia lig šiol iš veidų mūs

tačiau kaip ir šis kambarys jų išsaugot negali

žinau iš to kambario nuolat reikės man išeiti

kažkas ten ir vėlei man bus užgyvenęs tik parą

po to pro duris - tartum balsas pargrįžtų į raidę

kur juodas žmogus lips iš knygos į kamino garą

girdėjau yra kambarių dedamų mums į kelią -

lyg sraigės jų viešbučius ar vandenynai jų žuvį

taip neščiaus tave ir pasukus į mano gatvelę

tu būtum kartu tačiau džiaugčiausi jog neįžiūri

tavęs nuo stogų iš langų neišskaito iš lūpų

kažkas kam neskirta kas vogtų mus vieną iš kito

taip liktume dviese prie savo skirtingų staliukų

ir niekas nekiltų many nes juk niekas nekrito

-- Kęstutis Navakas, @žaidimas gražiais paviršiais

Konspektavimo atradimai #2

Senų senovėj, dar vaiko dienose, kai buvau gudresnis, puikiausiai žinojau, kas yra laimė, kaip ji kvepia, kaip ji atrodo... Laimė - visai kaip kalėdinis atvirukas su baltu minkštais kąsniais krintančiu sniegu. Trobelė toli, langely šviesa geltona kaip medus, eglės lyg cukrum pabarstytos, o tu pats, geras bent tą vakarą kaip iš atvirukų, stovi prie lango naktiniais marškiniais, ir taip šilta ir jauku.

- Saulius Šaltenis

Konspektavimo atradimai

Ištuštėjusio nekenčiu ploto
ir vienatvės šiltų kambarių.
Nebesiūlykit grįžti į protą, -
nei jėgų, nei jausmų neturiu.

- Gintaras Patackas

Žvyruoto vieškelio eilės.

Žaibai senieji,
Sulėkit obelin laukinėn
Virš manęs.

Pragydęs vienas būsiu -
Kuždesys, vedąs
Nuo užkeiktos akivarų klastos.

Kai laimi geras šauksmas.

Čia vėtra, obelie praeinanti, nesveikink
Sušiauštos žolės;
Joje miegosiu šiąnakt.

Bet upių bėgsmas skaidrina lapus,
Ir virsta samanom nelygios mintys
Lyg į miegą.

Vėlus žmogau,
Giliuosius vandenis sapnuoki
Aušrai.


---
Antanas Kalanavičius, 1969

pasiilgau poezijos ir gerų koncertų

Užverk duris ir apsiverki
toliau tarp mūsų tuštuma
išduš langai nuo tavo žvilgsnio
tu sudaužyk žvilgsniu mane
atleisk tave palieku tau
myluok laikyk kaip aš laikiau
o tuos takus kuriuos įspaudei
nepyk bet aš pasiimsiu sau
sudegink tai ką tau palieku
ugnies lašais iš tų akių
kurias laikiau delnais ir lūpom
kurių dabar nebeturiu
visais takais išvaikštinėta
nugrotais pirštais susukta
ilgom natom nuglostinėta
va tokią grąžinu tave
tu viena būk lengvai
tau tyla nuo šiol namai

Aš suprantu, yra tas: "Atsukite žandą...", neva tai - dorybė krikščioniška. Bet pilnas sakinys tai skamba: "Gavai per žandą, atsuk kitą. Gavai per antrą - trenk į dūdą ir padėk atsistoti."

- Ainis Storpirštis

Sancta Simplicitas, Vladas Šimkus

Aiškumas aiškumui nelygu
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
Kurių ir nereikia žinoti.

Kai degina kur filosofą,
Ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: „Jam sopa“.
Galvokim verčiau: „Jam nešalta“.

Kajokas sako kurčiam asiliukui

vienas yra skaičius du


(Dykinėtojo murmelė)

vienas yra skaičius du
yra skaičius trys yra skaičius
keturi ir visi kiti yra skaičiai

o tas kur po jų - jau ne skaičius

va juo, asiliuk,
visą mielą gyvenimą
ir skaičiuoju

varnas


Donaldas Kajokas