Vasaragreičiauateik

kam gali patikti šitos,
begėdiškai trumpos,
pernelyg smalsios,
birželio naktys.

juk viskas
aplink mus,
dieną ir naktį įgyja
skirtingas prasmes.
priešingas formas
ir reikšmes.

taip ir Tavo lūpos.
naktimis jos degina.

ir aš,
šiomis birželio naktimis,
iki ryto
nespėju sudegti.

-- Mantvydas Leknickas

Katinas tuščiam bute

Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.
Nes ką gi katinui beveikti
tuščiam bute.
Keberiotis ant sienų.
Trainiotis tarp baldų.
Lyg niekas nepasikeitė,
o vis dėlto sukeista.
Lyg niekas nekrutinta,
o vis dėlto pastūmėta.
Ir vakarais jau nebedega lempa.

Ant laiptų girdėti žingsniai,
bet nebe tie.
Ranka, padėjus žuvį ant lėkštutės,
irgi ne ta, kuri buvo.

Kažkas čia neprasideda
įprastiniu laiku.
Kažkas čia nebevyksta
kaip turėtų vykti.
Kažkas čia buvo ir buvo,
o paskui staiga pradingo,
ir atkakliai jo nebėra.

Dirstelėta į kiekvieną spintą.
Perbėgtos lentynos.
Palįsta po kilimo ir patikrinta.
Net pažeidus draudimą
išmėtyti popieriai.
Ką gi dabar bedaryti.
Snausti ir laukti.

Tegu jisai tik sugrįžta,
tegu pasirodo.
Iškart sužinos,
kad negalima šitaip su katinu.
Jo link bus einama,
tarsi visai nesinorėtų,
pamažėliais,
labai įsižeidusiom letenom.
Ir pradžioje jokių miauksėjimų nei šuolių.


[W. Szymborska]

Citata iš: "Čia aš varatarius"

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!

Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal.

(Pedro Lenz, vertė R. Kmita ir M. Roduner)

Kartais tik taip ir ne kitaip norisi žiūrėti.

José Saramago

Žodžiu, tai buvo tas pat, kaip šauti į tamsą ir tikėtis, kad palankus atsitiktinumas turės laiko kulkos kelyje pastatyti taikinį.


Pirmąkart gyvenime mirtis sužinojo, ką reiškia ant kelių laikyti šunį.


<...> grožis buvo toks neapibrėžtas, ypatingas, neapibūdinamas žodžiais, tarsi eilėraštis, kurio galutinė prasmė, jei tokia galima eilėraštyje, nuolat pabėga nuo vertėjo.

Senėjimas.

Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys norėtų šitaip elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs.

(neprisimenu iš kur, bet labai gali būti iš Makso Frajaus)

Kamanė.lt viešina:

Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo -
Lauke tokia tamsa, kad galima apakti,
Bet mano burnoje atgyjantis skiemuo
Palaimins ir pralenks ilgiausią metų naktį.
Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma,
Lediniai ežerai, neperregimos pūgos,
Užuolaida, kurią matai užmigdama,
Ir tamsūs traukiniai tarp Daugpilio ir Lugos.

Virtuvėje - vėsi nusekusi versmė
Ir keletas kėdžių tarytum retas miškas
Aš irgi užmiegu ir šių namų prasmė -
Tik pašto ženklas ir telefono diskas.
Aš irgi užmiegu ir, rodosi, keliu
Plastmasę, ir žinau, kad pavojinga delsti,
Nes, likęs su tavim, nubusdamas galiu
Anapus skaitmenų surasti savo balsą.

Tomas Venclova

žuvų epiloge

tik šitaip čežant šilkui prisiliesi
prie to ko troškai paslapčia  o kartą
manei jau turinti tuomet išlijo lietūs
ir tavo lūpos jau rakino vardą:

- o broli jei tai išprotėjimas
man gaila tų kurie neišprotės
o jei tai lėtas atsargus mirties artėjimas
man gaila tų kuriems toli iki mirties

trys atminties kompozicijos, 1
Donaldas Kajokas

---

Kažkas nematomas, didelis
amžinas ten, platybėse,
švytėdamas prasilenkia su gyvenimu.

Ledonešis,
Marcelijus Martinaitis

noriu vasaros. (kaip eilėraštis vadinasi, nežinau, o ir nerūpi)

      va ir vasara baigias greičiau negu mirksnis prieš mirtį
      sutalpina savin šimtą tūkstančių vasarų gal
      mes jau regim seniai ko vis vien neišvengsim patirti
      kai sugrįžę ilgam šimtui tūkstančių metų atgal
      mes sustojam prie upės o upėje pilna gyvybės
      ir nutolstančioj pievoj mus stebi drugiai ir žiogai
      ir atėjusios mūsų dvi švytinčios skaidrios būtybės
      (aš labai pavargau tu taipogi labai pavargai)


Aidas Marčėnas

tavo kambarys. išėjimas

už durų vėl tai kas dar vakar nutrūko ir baigės

sniegai įsisnigę lietus konvertuotas į ledą

baruos bąla vynas ir viešbučius nešasi sraigės

pro žingsnį sukarpančią klaikią klevų kolonadą

tik juodas žmogus lipa stogu į kamino dūmus

primindamas Hoffmaną Uhlandą Poe bei Novalį

ir vaikiškos nuotraukos žvelgia lig šiol iš veidų mūs

tačiau kaip ir šis kambarys jų išsaugot negali

žinau iš to kambario nuolat reikės man išeiti

kažkas ten ir vėlei man bus užgyvenęs tik parą

po to pro duris - tartum balsas pargrįžtų į raidę

kur juodas žmogus lips iš knygos į kamino garą

girdėjau yra kambarių dedamų mums į kelią -

lyg sraigės jų viešbučius ar vandenynai jų žuvį

taip neščiaus tave ir pasukus į mano gatvelę

tu būtum kartu tačiau džiaugčiausi jog neįžiūri

tavęs nuo stogų iš langų neišskaito iš lūpų

kažkas kam neskirta kas vogtų mus vieną iš kito

taip liktume dviese prie savo skirtingų staliukų

ir niekas nekiltų many nes juk niekas nekrito

-- Kęstutis Navakas, @žaidimas gražiais paviršiais

Konspektavimo atradimai #2

Senų senovėj, dar vaiko dienose, kai buvau gudresnis, puikiausiai žinojau, kas yra laimė, kaip ji kvepia, kaip ji atrodo... Laimė - visai kaip kalėdinis atvirukas su baltu minkštais kąsniais krintančiu sniegu. Trobelė toli, langely šviesa geltona kaip medus, eglės lyg cukrum pabarstytos, o tu pats, geras bent tą vakarą kaip iš atvirukų, stovi prie lango naktiniais marškiniais, ir taip šilta ir jauku.

- Saulius Šaltenis

Konspektavimo atradimai

Ištuštėjusio nekenčiu ploto
ir vienatvės šiltų kambarių.
Nebesiūlykit grįžti į protą, -
nei jėgų, nei jausmų neturiu.

- Gintaras Patackas

Žvyruoto vieškelio eilės.

Žaibai senieji,
Sulėkit obelin laukinėn
Virš manęs.

Pragydęs vienas būsiu -
Kuždesys, vedąs
Nuo užkeiktos akivarų klastos.

Kai laimi geras šauksmas.

Čia vėtra, obelie praeinanti, nesveikink
Sušiauštos žolės;
Joje miegosiu šiąnakt.

Bet upių bėgsmas skaidrina lapus,
Ir virsta samanom nelygios mintys
Lyg į miegą.

Vėlus žmogau,
Giliuosius vandenis sapnuoki
Aušrai.


---
Antanas Kalanavičius, 1969

pasiilgau poezijos ir gerų koncertų

Užverk duris ir apsiverki
toliau tarp mūsų tuštuma
išduš langai nuo tavo žvilgsnio
tu sudaužyk žvilgsniu mane
atleisk tave palieku tau
myluok laikyk kaip aš laikiau
o tuos takus kuriuos įspaudei
nepyk bet aš pasiimsiu sau
sudegink tai ką tau palieku
ugnies lašais iš tų akių
kurias laikiau delnais ir lūpom
kurių dabar nebeturiu
visais takais išvaikštinėta
nugrotais pirštais susukta
ilgom natom nuglostinėta
va tokią grąžinu tave
tu viena būk lengvai
tau tyla nuo šiol namai

Aš suprantu, yra tas: "Atsukite žandą...", neva tai - dorybė krikščioniška. Bet pilnas sakinys tai skamba: "Gavai per žandą, atsuk kitą. Gavai per antrą - trenk į dūdą ir padėk atsistoti."

- Ainis Storpirštis

Sancta Simplicitas, Vladas Šimkus

Aiškumas aiškumui nelygu
Tiesa anaiptol nevienoda.
Žinau, kad netrūksta dalykų,
Kurių ir nereikia žinoti.

Kai degina kur filosofą,
Ant laužo dar užmetu malką.
Nereikia galvoti: „Jam sopa“.
Galvokim verčiau: „Jam nešalta“.

Kajokas sako kurčiam asiliukui

vienas yra skaičius du


(Dykinėtojo murmelė)

vienas yra skaičius du
yra skaičius trys yra skaičius
keturi ir visi kiti yra skaičiai

o tas kur po jų - jau ne skaičius

va juo, asiliuk,
visą mielą gyvenimą
ir skaičiuoju

varnas


Donaldas Kajokas

le français, c'est pas bête

Ma caméra, j'en ai fait un être vivant, un cerveau et, ce qui est encore mieux, j'ai essayé d'en faire un coeur.
 - Abel Gance


Je suis un voyageur
que le langage invente
je ne demande rien
je cherche le désir
quelque part en moi-même
au plus loin des frontières
dans des rues aux distances
imaginées du brume.
 - Claude Beausoleil

Mark Twain

Mark'as Twain'as kažkada rašė, o gal kada ir buvo pasakęs, kad:


Sing like no one’s listening, love like you’ve never been hurt, dance like nobody’s watching, and live like its heaven on earth.


Paskui dar sakė:


Twenty years from now you will be more disappointed by the things that you didn’t do than by the ones you did do. So throw off the bowlines. Sail away from the safe harbor. Catch the trade winds in your sails. Explore. Dream. Discover.

Literatai

vėl pranyko pasaulis – pirma apieškojome žolę
tačiau ten be žiogų neatradę kas šaukia ir spindi
šratinukų šratais mes pradėjom eilutės medžioklę
šitiek daug negyvųjų – nors vieną mums teks atgaivinti

ir tada sugrumėjo ir Dzeusas tvojo į čerpes
ir išgriuvo stogai tik bažnyčios kyšojo neliestos
kažkas bėgo gatve ir kartojo „pavargęs pavargęs“
bet nebuvo kas girdi ausų neužteko tuos miestuos

kažkas grįžo namo spynose vario raktai suskambo
stačiakampėse staktose durys dar saugojo salę
ten mes rašėm eiles ir kryžiavome jambą po jambo
apie žydinčius sodus ir kvailą bet gražią panelę

ji sėdėjo viena ir be abejo pynėsi plaukus
ir mėgino dainuoti kaip soduos akacijos žydi
ko ji laukė? kareivio? atrodo jau būtų sulaukus
bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti

nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo
savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai
tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo
ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai

mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio
tegyvena su juo te jos akys kas vakarą drėksta
saulė kils raudona lyg žaizda iš sudilusio tvarsčio
vėlei baigsis pasaulis ir plėšysim užbaigtą tekstą

Kęstutis Navakas